Pradžia » Sekso istorijos » Pėdkelnės ir pėdutės
Kraunasi...
Pėdkelnės ir pėdutės

Dienai einant į pabaigą vestuvių šurmulys po truputį geso. Saulė jau slapstėsi už medžių viršūnių, kaitrą pakeitė maloni vakaro vėsa. Turintys „parako“ vis dar šoko, siautė, linksminosi, kiti sėdinėjo, užkandžiavo, vaišinosi stipriaisiais gėrimais ir kleketavo. Buvo ir tokių, kurie mėgavosi galimybe ramiai pasėdėti ir pailsėti nuošaliau nuo kitų.

  - Oh, pagaliau nusiausiu, visas kojas nutryniau, - su palengvėjimu atsiduso Keitė.

Tačiau išvaduoti iš batelių kaip mat sutrukdė šalia sėdėjęs jos vaikinas.

  - Pakentėk dar truputi, - ėmė zyzti jis.

  - Visą dieną kankinausi, programa jau baigėsi, niekam jau neįdomu, neketinu daugiau kęsti, - Keitė nesuvokė kodėl jai staiga tapo reikalingas vaikino leidimas.

  - Dar nenusiauk, prašau, - neatlyžo Henris.

Keitė akimirkai susidomėjo savo vaikino meilumu, tačiau noras nuspirti batelius nuo kojų vis tiek ėmė viršų. Ji nemanė, kad kokie nors argumentai galėtų šį nusistatymą pakeisti.

  - Keite, labai tavęs prašau pabūti su bateliais, tu tokia graži su jais, tu save matytum…

Keitė šyptelėjo savajam “padlizai”, tačiau nepersigalvojo.

  - Aš pavargau, aš vos pastoviu ant kojų, - Keitė jautė ne tik nuovargį, bet ir gausiai suvartoto šampano poveikį.

Henris akimis permetė aplinką. Vis dar nenuilstantys svečiai liks nakvoti šioje sodyboje. Jie su Keite taip pat liks. Pašėlusios Henrio mintys nuo pat ryto suko planus apie tai, ką jie nuveiks su Keite, kai turės galimybę likti atskirame kambaryje. Aistringų minčių išsipildymui dar buvo ankstoka, tačiau užsispyrusi Keitė vertė Henrį paskubinti įvykius.

  - OK, galėsi nusiauti, bet tuomet einame pirmiau į vidų, - ryžosi Henris.

Keitė galėjo „bet ką“ padaryti, kad tik nusiauti, todėl užeiti vidun tam, kad nusimestų batelius pasirodė ne tik priimtina, bet tiesiog siektina. Ji kaip mat stryktelėjo ir įėjo į namą. Henris neatsitraukė nei per žingsnį, sekė įkandin, tikslino kur reikia pasukti, kad pasiektų jiems paskirtą miegamąjį.

Miegamasis su didele dvigule lova ir minimaliu kiekiu baldų jau buvo paruoštas. Tik įžengęs Henris uždarė duris ir iškart užsklendė skląstį. Keitė to neišgirdo, nes pamačiusi lovą ji pasijuto dar labiau pavargusi. Pasijuto tiesiog bejėgė. Atsisukusi į Henrį mergina ne atsisėdo, o krestelėjo ant lovos krašto.

  - Atgal neisiu, - užtikrintai rėžė Keitė ir jau lenkėsi prie batelių.

  - Ne, ne, ne, - suskubo Henris, - leisk man.

Keitė stabtelėjo, kažką pagalvojo, bet numojo ranka ir tiesiog išsitiesė visu ūgiu lovoje:

  - OK, nuauk, jei taip nori.

Jų abiejų galvose dalį minčių valdė per dieną išgertas šampano kiekis. Keitę svaigi būsena darė pavargusią, mieguistą, o Henrį priešingai – kurstė karštus norus ir padūkusias mintis. Vaikinas švelniais prisilietimais ėmė tikrinti savo merginos nuotaiką. Keitė jautė vis drąsesnes savo vaikino glamones, bet nė nemanė joms priešintis. Švelnios rankos lėtai lėtai slydo kūno spalvos žvilgančiomis pėdkelnėmis nuo vieno batelio iki kito, o šios kelionės trumpa “stotelė” pasirodydavo intymi vietelė po sijonėliu. Kaskart kai jis TEN stabtelėdavo mergina tyliai sukikendavo šiek tiek sulenkdama kojas per kelius ir vėl jas ištiesdama, kad galėtų mėgautis toliau. Ji buvo tokia daili... Šventei pasirinkti tobulai gulantys drabužiai, nepriekaištingas makiažas, šviesos atspindžiais žaidžiančios pėdkelnės darė ją panašią į tikrą lėlytę. Henris godžiai akimis rijo savo panelę, kuri atrodė tiesiog tobula. Pagaliau įsidrąsinęs vaikinas užkišo pirštus už pėdkelnių kraštų ir akimirkai stabtelėjo, bet nesulaukęs prieštaravimo ėmė lėtai traukti žemyn.

  - Batelius pamiršai... - Keitė „susilydė” mintyse, kad jos mylimasis “pametė galvą”.

Henris nieko neatsakė, nes tuo metu buvo stačia galva pasinėręs į mylimosios pėdkelnes. Tas kvapas… Moters kūno kvapas... Jeigu galėtų jis ne tik prakaito kvapą, o visas pėdkelnes įkvėptų į save. Palinkęs virš mylimosios kojų vaikinas godžiai kvėpavo nosį pridengęs pėdkelnėmis. Visiškai nutraukti pėdkelnes trukdė bateliai, tačiau Henris nė neskubėjo to daryti. Jis dabar jau ne merginą, o pėdkelnes glamonėjo, jis ne ją, o audinį uostė, glaudė prie veido, tarsi taip gaivintų ištroškusį savo kūną. Tarsi pėdkelnių jam reiktų, kaip vandens karštoje dykumoje. Atrodė, lyg jis būtų bejėgis prieš šį jausmą, taip, kaip bejėgis jaučiasi vaikas, vazelėje matydamas paskutinį saldainį.

Viso to, kas vyksta Keitė nepastebėjo. Ji gulėjo ant nugaros ir paskendusi maloniose mintyse nerūpestingai laukė, nenutuokdama greitai ar lėtai bėga laikas. Dar po kurio laiko ji ėmė abejoti ar ilgai išbus neužmigusi. Staiga taip suėmė miegelis... Mintyse net pyktelėjo ant savęs, kad tiek išvargo ir dabar tiesiog balansuoja ant ribos, kai ims ir „išsijungs“.

O tuo tarpu Henriui snūduriuojanti draugė buvo tikras lobis. Vaikinas nesidrovėdamas nuavė vieną batelį. Jis žvilgsniu tiesiog rijo dailią merginos pėdą. Visą dieną tykojo, kad Keitė neišsiautų iš batelių. O dabar mėgavosi tik jam vienam skirtu malonumu. Pėdą buvo daili kaip meno kūrinys, koja driekėsi rodos iki pažastų... Užsimerkusi, atsipalaidavusi mergina tik dar labiau kaitino kraują... Henris suėmė Keitės pėdą ir ėmė lėtai, atsargiai, maloniai minkyti, masažuoti, švelniai lankstyti kojos pirštus. Mergina tai pajuto iškart ir pasijuto tiesiog devintam danguje. Kaip stipriai jai to reikėjo – kojų masažo po visos ilgos dienos. Ji ėmė raitytis iš malonumo. Pavargusios kojos degte degė.

  - Tu nepakartojamas!... – neiškentė priblokšta Keitė, - Tik nesustok, prašau…

Po kiek laiko Henris perėjo prie kito batelio. Keitė vėl užsimerkė ir nugrimzdo į begalinę palaimą. Palaimą jautė ir Henris, tik kiek kitaip. Vaikinas buvo visiškai priklausomas nuo moters kūno kvapo, susigėrusio medžiagoje. Visiškai nutraukęs nuo merginos pėdkelnes, sugniaužęs rankoje, jis vėl bandė jas įkvėpti tiek, kiek tik tilpo oro plaučiuose. Henris buvo toks įsitempęs ir toks seksualiai susijaudinęs... , kad  varpa tiesiog pulsavo kelnėse. Tvirta ir pasiruošusi. Bet Henris dar neskubėjo, grįžo prie dailių merginos pėdučių. Žvilgsniu godžiai tyrinėjo kiekvieną kojos pirštelį, nagelį, kiekvieną pėdos liniją... Henris ėmė pėdas bučiuoti... laižyti.. apžioti pirštus, vis labiau ir labiau įsijausdamas. O kiekvienas, net menkiausias kūno judesys, didino trintį jo paties kelnėse. Galiausiai Keitė, nesusivaldžiusi kutulio, ėmė kvatot, bandė išvaduoti kojas iš vaikino rankų, bet Henris nepaleido. Ne tik nepaleido, bet ir nesustojo. Keitė kvatojo ir muistėsi, jautė, kad Henris ją laižo, bučiuoja kojas. Tai tapo per daug keista.

  - Henri, ką darai? – sunerimo Keitė.

  - Tau nepatinka? – šiek tiek sutriko vaikinas.

  - Juk aš prakaituota, visą dieną batuose, lyg tyčia nedavei nusiauti, - bandė suprasti Keitė.

  - Tai ir yra esmė, - tarė vaikinas ir įžūliai drąsiai įkišo savo liežuvį tarp jos kojos pirštų.

Keitė vos susilaikė nesustabdžiusi Henrio, nes neįsivaizdavo, kad ji galėtų taip daryti kam nors kitam prieš tai nenuvariusi į dušą. Tuo pat metu vaikinas atrodė maksimaliai susijaudinęs tiek mintyse, tiek ir kelnėse, pasiruošęs eiti dar toliau, lyg laisvę gavęs nuo grandinės nutrūkęs šuniukas. Keitė prieš save matė be galo laimingą mylimą žmogų ir po truputį rimo. Mergina vėl užsimerkė. Nuvijusi mintis šalin ėmė tiesiog mėgautis jausmu. Ji vėl nusišypsojo. Jausmas buvo pasakiškas... Henris dosniai rūpinosi savo merginos maloniais potyriais ir ji tiesiog tirpo malonumo jūroje. Keitė girdėjo, kaip Henris išsiauna ir nuspiria batus, kaip atsega vyrišką diržo sagtį, kaip krenta žemyn kelnės... pajuto paskubomis atsegamą jos sijonėlį, traukiamas žemyn kelnaites... pajuto, kaip lova sulinguoja, kai tvirtai sudėtas vaikinas palipa aukščiau, kartu šiek tiek pakeldamas, praskėsdamas dailias jos kojas... Pajuto JĮ, įsiskverbiantį gilyn, visą šiltą, tvirtą, pasiruošusį, gal tik šiek tiek per daug skubantį… Bet sulig kiekvienu judesiu mergina kaito vis labiau ir labiau, kol pagaliau pasivijo įsismaginusį vaikiną. Pradžioje buvęs švelnus įsibėgėjimo malonumas pasikeitė į užtikrintą lovos dunksėjimą... Pradžioje buvęs švelnus vaikinas pasikeitė į aistros tikslo siekiantį patiną. Keitė akimirksniu suvokė, kad Henris baigs per greitai, todėl nieko nelaukusi ėmė rangytis, atsilošė, nustūmė jį ant nugaros ir užsiropštė iš viršaus. Henris tiesiog šėlo jausmais, norėjo tęsti, baigti! Bet Keitė turėjo kitokių planų… Atsisėdusi ant vaikino, apsižergusi ir įsileidusi jį į save, pati ėmė kontroliuoti judesių greitį. Judėjo ne taip greitai, kad Henris baigtų, bet ne taip lėtai, kad atvėstų. Mergina kaitino save. Keitei įkaisti reikėjo kur kas daugiau laiko, nei jos vaikinui. Bet tai vyko… Po truputį, vis greičiau, greičiau… Henris matė, kaip Keitė vis labiau suspaudžia lūpas, vis dažniau užsimerkia atlošdama galvą, vis labiau drėgsta, stipriau juda, tvirčiau sugniaužia rankose patalus... Supratęs pozos pasikeitimo prasmę Henris nurimo ir kurį laiką ėmė pritarti tokiu greičiu, kokį diktavo Keitė. Bet neilgai trukus lova ir vėl ėmė ritmiškai dunksėti, nes daugiau tokios lėtos “kančios” negalėjęs ištverti Henris tiesiog įkalino Keitės užpakaliuką savo tvirtuose delnuose ir puolė dulkinti, kaip pašėlęs! Ir jau nemanė paleisti nei už ką. Nei sustoti, nei paleisti! Tik suspaudė užpakaliuką dar tvirčiau ir jau nebegalvojo daugiau apie nieką, tik apie paskutines sekundes iki...  Ir kaip tik tuomet tai nutiko. Vaikinas įtempęs raumenis išsirietė pagautas milžiniško malonumo bangos. Mergina sudejavo skausmingai tvirtame Henrio glėbyje. Abu suprato, kad TAI įvyko. Šypsenos palietė jų veidus. Rankos pačios siekė vienas kito. Įsmeigtos akys skaitė veido bruožus, jausmus, nebylias mintis. Keitė lėtai prigulė šalia. Abu niekur neskubėjo, bandė atsigauti ir nenorėjo net pajudėti. Buvo gera ir tingu. Iki rytojaus marios laiko...

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - 

Autorė: Guminė (supermama.lt forume) 



Balsavimas

Žiūrėta: 3145   |   Balsų: 12   |   Vidurkis:   5
Įvertink: 12345


Komentarai

2016-08-04 labai panau i tiesa.... Ir ka cia pridurti.. nieko. Puiku :)
by MikisPlikis
2016-08-04 Įdomu, taip ir toliau...
by Monika

Tavo komentaras:
Vardas*:
Komentaras*:
(jei negalite perskaityti apsaugos kodo, tiesiog atnaujinkite puslapį F5 pagalba)
Apsaugos kodas*:
* - privalomi laukai !